Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. "cookies"), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Plačiau

Sutinku
Prekė sėkmingai pridėta į Jūsų pirkinių krepšelį
Kiekis
Viso
Jūsų krepšelyje yra 0 produktų. Jūsų pirkinių krepšelyje yra 1 produktas.
Viso produktų
Siuntimas  Planuojama išsiųsti
Viso
Tęsti apsipirkimą Apmokėti
Gintaras – viskas, ką reikia žinoti apie Lietuvos auksą
Paskelbė     2021-09-14 00:00:00    0Komentarai
Gintaras – viskas, ką reikia žinoti apie Lietuvos auksą

Nors lietuviškasis auksas nematuojamas karatais, jis vis tiek yra labai vertingas. Ne veltui senosios civilizacijos juo taip žavėjosi, kad net buvo sukurti Gintaro keliai. Dabar gintaras yra ne tik gydomųjų savybių šaltinis ir nuostabus aksesuaras, bet ir reikšmingas padėjėjas moksle.

Kas yra gintaras ir kaip jis susidaro?

Schlee ir Glöckner  gintarą apibūdino kaip senesnius nei 1 mln. metų medžio sakus. Jaunesnius medžio sakus mokslininkai vadino kopalu. M. Lomonosovas pirmasis moksliškai pagrindė augalinę gintaro kilmę.

Gintarui susiformuoti prireikė  2-10 mln. metų. Nuo medžių nutekėjusius sakus upės nunešdavo į jūrą. Pakeliui sakuose atsirasdavo įvairių priemaišų, – vabzdžių, augalų, žemės grumstų – to, ką dabar vadiname inkliuzais.

Morfologinės gintaro formos gali būti vidinės arba paviršinės. Pastarosios susidarė sakams išsiliejus į paviršių, o vidinės susiformavo medienos ir žievės dalyse. Sluoksniuotasis gintaras susidarė tokiu atveju, jei sakai periodiškai gulė srautais. Būtent tokiame gintare randama ypač daug inkliuzų.

Gintaras – ne tik Lietuvoje randamas turtas

Pasirodo, kad gintaro tėvynė – ne tik Lietuva. Pasaulyje žinoma daugiau nei 2000 gintaro rūšių. Jo randama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Seniausias pasaulyje yra Dolomito gintaras – jam maždaug 230 mln. metų. Jis randamas Pietinių Alpių smiltainiuose.

Jordanijoje, Libane ir Taimyro pusiasalyje randamo gintaro amžius taip pat viršija 100 mln. metų. Nemažai gintaro randama ir Kinijoje, Amerikoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir Japonijoje. Pastarasis ypatingas savo spalvomis – jo paletė svyruoja nuo žalių iki juodų tonų. Rumunijoje randamas gintaras vadinamas rumenitu, o Italijos gintaras dar žinomas kaip simetitas.

 

Gintaro ir evoliucijos sąsaja

Gintaras mokslui svarbus dėl savo inkliuzų. Tyrėjus nustebino įvairių rūšių gintarai – pasirodo, jie nemažai papasakoja apie evoliuciją. Naujojo Džersio gintaro inkliuzuose rasti seniausia bitė ir grybas bei nežinomos augalų ir vabzdžių rūšys, Kanados gintaras randamas vietovėse kartu su dinozaurų kaulais, o Jordanijos gintare atrastos uodų ir musių šeimos, kurios egzistuoja ir dabartiniais laikais.

Baltijos gintaro kilmė

Žodis „gintaras“ lietuvių kalboje kilo iš žodžio „ginti“. Jau nuo seno buvo tikima, kad gintaras apsaugo nuo ligų ir nužiūrėjimo. Baltijos gintaras laikomas vertingiausiu iš visų, nes būtent jis pasižymi didele gintaro rūgšties koncentracija. Beje, Baltijos jūra vienintelė, kuri į krantą išmeta gintarą.

Baltijos regione randamas gintaras dar žinomas kaip sukcinitas. Jis susidarė iš sakų, kuriuos išskyrė dabar jau išnykusi pušų rūšis. Baltijos jūroje randamam gintarui yra 40-60 mln. metų, teigia Britannica.

Gintaro kilmės nustatymui naudojama spektrinė analizė. Baltijos gintarui būdinga procedūros atkarpa vadinama „Baltijos gintaro petimi“.

Istorinis gintaro kontekstas

Pirmą kartą gintaras paminėtas X a. pr. Kr. asirų dantiraštyje. Vėliau jis paminimas Biblijoje, aprašant karaliaus Tiro papuošalus, ir apsakomas Homero „Odisėjoje“. Gintaras minimas netgi romėnų istoriko Tacito veikale „Germania“, kur pirmą kartą buvo paminėti aisčiai.

Gintaras papuošalų gamyboje naudotas jau nuo 11 000 m. pr. Kr. , o baltų gentys jį naudojo dar 2000 – 1800 m. pr. Kr. Jis buvo skirtas ne tik papuošalų, bet ir įrankių gamybai, naudotas medicinoje, tikėta jo gydomosiomis galiomis. Gintaro smilkalai buvo skirti nuo nelaimių apsaugoti vaikus, jaunavedžius ir kareivius.

Mūsų kultūroje geltonasis gintaras buvo svarbi tautinės aprangos dalis. Dar jis naudotas per vestuvių apeigas, kabintas virš vaiko lovelės, gaminti įvairūs amuletai. Gintarui buvo priskiriamos mistinės galios, apsaugančios nuo ligų ir kitų nelaimių.

Legendomis apipintas gintaras

Anksčiau apie gintaro kilmę sklandė daug versijų. Vieni išminčiai tikėjo, kad gintaras – tai saulės spindulių koncentratas, kiti – kad tai magneto alternatyva. Senovės graikai manė, jog gintarai – tai nuo saulėlydžio atskilę gabalėliai. Vikingai iš gintaro drožinėjo įvairių gyvūnų figūrėles, tikėdami, kad taip įgaus žvėrių stiprybes. Senovės kinai manė, kad mirusių tigrų sielos pavirsta gintarinėmis. 

Lietuviams turbūt geriausiai žinoma Jūratės ir Kastyčio istorija. Dievas Perkūnas, supykęs, kad Kastytis išdrįso palytėti Jūratę, sunaikino jos gintarinius rūmus, o jos mylimąjį nuskandino. Nuo to laiko į krantą vis išplaunamos buvusios pilies skeveldros.

Senovės romėnų ir graikų susižavėjimo objektas

Gintarinius papuošalus nešiojo ir Egipto kilmingieji, bet didžiausi gintaro gerbėjai buvo senovės graikai ir romėnai. Jie labai žavėjosi gintaru – vadino jį „Šiaurės auksu“. Ten jis buvo laikomas prabanga, skirtu tiek papuošalams, tiek namų ir arenų puošybai bei medicinai. Tikėta, kad būtent gintaras yra amžinos jaunystės paslaptis.

Dėl gintaro netgi buvo sukurti „gintaro maršrutai“. Gintaro kelias driekėsi sausuma ir turėjo 2 atšakas, Moravos ir Klodzko. Kai Romoje kilo konfliktai su barbarais, pereita prie saugesnių kelių jūra. Tai, kad buvo įveikiamas toks milžiniškas atstumas, liudija apie gintaro svarbą tomis dienomis.

Kuo pasižymi gintaras?

Gintaro randama įvairių dydžių, tačiau didelius gabalus rasti sunkiau, nes tai yra trapi medžiaga. Didžiausias gintaro gabalas Lietuvoje, vadinamas „Saulės akmeniu“,  sveria ~3,5 kg. Beje, būtentBaltijos gintaras yra labai lengvas ir visiškai neištirpsta nė viename tirpiklyje.

Presuotas gintaras tampa plastine mase. Ji puikiai tinka gaminti juvelyrikos dirbinius ir yra geras elektros izoliatorius. O išlydžius gintarą gaunami gintaro aliejus, rūgštis ir kanifolija. Kanifolija naudojama izoliacinių medžiagų gamyboje, o kiti produktai – dažų bei lakų gamybai.

Baltijos gintaro spalvų paletė

Baltijos gintaro spalvose dominuoja šviesiai gelsvi ar rusvi tonai. Dažniausia gintaro spalva – geltona.  Jis ne visada būna vienspalvis – pasitaiko pačių įvairiausių spalvų derinių. Gintaro spalva priklauso nuo oksidacijos laipsnio.

Skaidraus su gelsvu atspalviu gintaro yra apie 10%. Dažniausiai randami maži gabalėliai, didesni tokio gintaro gabalai yra ypač vertingi.

Raudonas gintaras randamas labai retai. Japonijoje toks gintaras vadintas „drakono krauju“. Anksčiau ten tikėta jo mistinėmis galiomis.

Retasis baltas gintaras pramintas „karališkuoju“ arba „kauliniu“. Tokiame gintare pasitaiko kitų spalvų intarpai. Baltos spalvos gintaras yra lengvesnis nei kiti. Būtent toks gintaras senovėje buvo skirtas vaistų nuo širdies ligų gamybai.

Žalias gintaras tokią spalvą įgavo nukritęs ant augalų ir sureagavęs su chlorofilu. Anksčiau tokio gintaro amuletą nešiojo žolininkas. Gintaras padėdavo teisingai tvarkytis su augalais.

Pati rečiausia gintaro spalva – mėlyna. Tokiu gintaru senovėje puošdavosi žynys. Tikėta, kad mėlynas gintaras užtikrina taiklias pranašystes bei dievų palaiminimą.

Kur ieškoti gintaro – jo rinkimo istorija

Anksčiau gintarą rinkti galėjo tik asmenys, turintys specialias licencijas. Kadangi XIII a. gintaro gavyba buvo užvaldyta kryžiuočių, vietos gyventojai nebegalėjo vaikščioti pajūriu, ką jau kalbėti apie teisę rinkti šią medžiagą. Prūsijoje dar porą amžių gyvavo Gintaro teismas, baudęs už neteisėtą gintaro pasisavinimą. Nusikaltėlis būdavo žiauriai kankinamas.

Iki XIII a. buvo renkamas į pakrantę išplautas gintaras, vėliau žmonės pradėjo naudoti ilgakočius graibštus žvejybai jūroje. Darbas vykdavo naktį, ant aukštesnės vietos uždegus dervos statinę krantui apšviesti. Vėliau įrankiai modernėjo – XVI a. gintaras pradėtas gaudyti tinklais, graibštais ir kabliais. XIX a. II-ojoje pusėje prasidėjo pramoninė gavyba Kuršių mariose.

Dabar daugiausia gintaro galima rasti Sembos pusiasalyje, Kaliningrado srityje. Gintaro yra randama net kai kuriuose ežeruose – pavyzdžiui, Lūkšto. Norintiems ieškoti gintaro patiems patariama tai daryti žiemą po audros – tada išplaunami didžiausi Baltijos aukso kiekiai.

 

Juodasis gintaras kitaip

Juodasis gintaras dar žinomas kaip štantinitas. Jis tokį pavadinimą gavo kartu su ruduoju gintaru, bekeritu, pagal firmos Stantien&Becker įkūrėjų vardus. Jie pirmieji pradėjo verstis pramonine gintaro gavyba.

Juodasis gintaras yra pats trapiausias iš visų, dėl to jo apdorojimas pats sudėtingiausias. Toks gintaras anksčiau buvo talismanas, saugantis nuo priešų. Dabar pagal kainą juodasis gintaras yra netgi prieinamesnis negu skaidrus ar baltas.

Stebuklingosios gintaro savybės

Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis buvo pirmasis, kuris pastebėjo gydančias gintaro savybes. Jis siūlė nešioti gintaro karolius nuo gerklės skausmo. Romėnai tikėjo, kad gintaras apsaugo nuo įvairių ligų ir net beprotystės. Dar ir dabar tikima, kad gintaras padeda nuraminti mintis ir pašalina negatyvią energiją.

Viduramžiais tikėta, kad gintaras gydo geltą – esą medžiagos geltonis ištraukia iš kūno ligos pageltimą, o gintaro dūmai atbaido marą.

Rytų šalyse buvo manoma, kad gintaro dūmai įkvepia drąsos ir sutvirtina dvasią. Tiek carinėje Rusijoje, tiek Lietuvoje auklės vaikščiojo su gintariniais karoliais. Tikėta, kad jie nuo ligų apsaugos jas pačias bei vaikus.

Gintaro rūgštis pasižymi imunitetą stiprinančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Dabar irgi yra gaminama kosmetika su gintaro rūgštimi, atliekamos SPA procedūros su gintaro dulkėmis, aliejumi ar smilkalais. Gintaro milteliai tinka vabzdžių įkandimams, pūlinėms žaizdoms gydyti, skatina plaukų augimą, užberti ant dantų pastos stabdo dantenų kraujavimą.

 

Aštuntasis pasaulio stebuklas – Gintaro kambarys

Garsusis Gintaro kambarys yra skulptoriaus A. Schlüter ir meistro G. Wolfram darbas, sukurtas XVIII a. pradžioje. Kambarį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas padovanojo Rusijos carui Petrui I, taip įtvirtindamas šalių sąjungą prieš Švediją. Kambaryje ilsėjosi tokie kilmingieji kaip carienė Elžbieta, Jekaterina Didžioji ir Aleksandras II.

II-ojo Pasaulinio karo metu kambarys pradingo – buvo pavogtas nacių. Neįtikėtina, kad tiek tonų gintaro galėjo dingti nepastebimai. Kai kurie istorikai mano, jog kambarį subombardavo, kiti – kad jis nuskendęs Baltijos jūros dugne. Kai kurie tikina, kad Stalinas turėjo Gintaro kambario kopiją ir būtent ją pagrobė naciai.

Žurnalo Smithsonian teigimu, dabar kambarys būtų vertas net 142 mln. dolerių. Dabar jo rekonstrukciją galima rasti Carskoje Selo muziejuje Rusijoje.

Jautriojo gintaro priežiūra

Gintarui reikia kruopščios priežiūros, nes ši medžiaga yra labai jautri. Gintarinius papuošalus laikykite tamsioje vietoje ir atskirai nuo kitų dirbinių, kad būtų išvengta susibraižymo. 

Patariama vengti tiesioginės saulės spindulių bei aukštos ar labai žemos temperatūros.

Nepurkškite kvepalų ant gintarinių papuošalų – juos užsidėkite vėliau.

Patariama gintaro dirbinius valyti reguliariai. Po kiekvieno nešiojimo nuplaukite papuošalą šiltu muiliniu vandeniu ir nušluostykite švelnia skepetaite. Kai kurie tiki, kad reguliarus gintaro praplovimas tekančiu vandeniu pašalina susikaupusią neigiamą energiją.

Retkarčiais galima įtrinti gintarą natūraliais aliejais. Tai išsaugos jo blizgesį.

Nusiimkite gintaro papuošalus, atlikdami namų ruošos darbus ar prieš prausdamiesi.

 

Kaip įsitikinti, ar gintaras tikras?

Jei norite, kad neliktų abejonių dėl to, ar gintaras tikras, galite atlikti šiuos paprastus bandymus.

Jei gintaras UV spinduliuose švyti balkšvai, melsvai – jis tikras.

Gintaro paviršių galima patrinti kokiu nors spiritiniu tirpalu. Sumirkyta servetėlė iškart prilips prie imitacijos, o tikras gintaras net nesureaguos.

Į 100 ml vandens įpylę 15 g druskos ir išmaišę, įmeskite gintarą. Tikras plūduriuos paviršiuje, o netikras – skęs. Po šios procedūros nepamirškite gintaro nuplauti.

Gintarui nepakenks lašas acetono arba eterio, užtat gintaro imitacijos paviršius pasidarys lipnus.

Į delną trinamas tikras gintaras įkaitinamas tiek, kad galima užuosti pušų sakų kvapą.

 Gintaras – tai, kuo gali didžiuotis Baltijos šalys. Daugybę metų žavėjęs žmones gintaras vis dar išlieka populiariu aksesuaru. Gintariniai papuošalai verčia didžiuotis turtinga gintaro istorija. O jei lankotės pajūryje, galbūt nusišypsos sėkmė pačiam rasti gintaro gabalėlį.

 

 

Pasidalinkite šiuo įrašu:

Palikti atsakymą

* Vardas:
* El. paštas: (nepaviešinta)
   Svetainė: (Svetainės url suhttp://)
* Komentaras:
Įveskite kodą